LXV Skyrius.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Labirinte


Imperatoriaus vedlys

Oficialus Japonijos imperatoriaus Meidži pakvietimas apsilankyti senojoje sostinėje Kiote Sankt Peterburgą per diplomatinius kanalus buvo pasiekęs dar prieš pusmetį. Šiam žygiui buvo pasiruošta iš anksto. Kai dešimties Rusijos imperijos laivų vilkstinė apsuko pusiasalio kyšulį ir paliko Nagasakio prieigas, caraičio flagmanas „Pamiat Azova“ sulėtino eigą. Įlankos žiotyse laivų jau laukė nedidelis japonų garlaivis. Iš jo į sosto įpėdinio flagmaną persikėlė imperatoriaus atsiųstas locmanas – senas, vėjo nugairintu veidu japonas, Vidinės jūros sąsiaurius pažinojęs kaip savo delną. Be tokio vedlio navigacija šiame labirinte buvo neįmanoma. Laivai, vedami locmano, pajudėjo.

Eskadra judėjo neskubėdama. Vidinė Japonijos jūra buvo pavojingas, klastingas sąsiaurių, povandeninių uolų ir tūkstančių mažų salelių tinklas. Dešimt karo laivų išsirikiavo į griežtą kilvaterio koloną, išlaikydami dviejų kabeltovų atstumą vienas nuo kito, ir žąsele sekė priekyje einantį „Pamiat Azova“. Kolona išsitempė beveik tris varstus. Kreiseris „Chrabrost“ plaukė beveik viduryje šios vilkstinės, o admirolas Volkonskis visą dieną leido tiltelyje, stebėdamas atstumus tarp laivų korpusų. Flotilė privalėjo demonstruoti nepriekaištingą drausmę.

Suvaldyti tokią laivų masę siauruose vandenyse buvo galima tik šviesiu paros metu. Vos tik saulė pradėdavo artėti prie horizonto, o salų šešėliai ištįsdavo virš vandens, japonų locmanas duodavo ženklą. Eskadra lėtai įsukdavo į saugią, uolų užstojamą įlanką tarp salų ir nuleisdavo inkarus nakčiai. Plaukti tamsoje, kai aplinkui be jokių žibintų maišėsi vietinių žvejų valtys, o srovės keitė kryptį kas kelias valandas, būtų buvusi savižudybė.

Kol laivyno karininkai ir mechanikai liejo prakaitą mašinų skyriuose, palaikydami tinkamą garo spaudimą katiluose, viršutiniame flagmano denyje tvyrojo visiškai kita nuotaika. Dvidešimt dvejų metų Nikolajus Aleksandrovičius su savo pusbroliu princu Jurgiu leido ilgas, šiltas gegužės dienas nerūpestingai. Jaunuoliai sėdėjo pintiniuose krėsluose, gurkšnojo gėrimus ir azartiškai lošė kortomis iš tos pačios sakės, kurią Jurgis pralaimėjo lažybose – caraitis tatuiravimo procedūrą ištvėrė, o ant jo dešiniojo dilbio dabar puikavosi šviežias, ryškus Nagasakio drakonas. Sosto įpėdinis dažnai pasiraitydavo rankovę, apžiūrinėdamas meistrų darbą. Jiems tai buvo tik smagi kelionė.

Priekyje jų laukė Kobė, o už jos – paslaptingosios Kioto šventyklos ir Ocu miestas, kelionė traukiniu ir kiti nerūpestingi nuotykiai. Nikolajus Aleksandrovičius tiesiog smagiai leido laiką draugų kompanijoje.

Volkonskis jautė visą atsakomybę. Jo žinioje buvo dešimt didžiulių laivų, ginkluotų ir grėsmingų. Jis jau kuris laikas įdėmiai stebėjo japonų karo mašinos tobulėjimą ir šalies modernizaciją. Admirolas puikiai suprato, kad šis pasiplaukiojimas karo laivais Vidine Japonijos jūra nėra vien pramoga. Lankydamasis pas gubernatorių Kusaką ir pas generolą Song Qingą jis aiškiai matė tikrąją padėtį Tolimuosiuose Rytuose ir galėjo nuspėti, į kieno pusę ilgainiui nukryps karo svertai.

– Kapitone, ar pastebite, kokiomis akimis mus stebi iš kranto? – paklausė Volkonskis kreiserio kapitono Baranovo.

– Manau, jiems pagrįstai kyla klausimas, ką čia veikia dešimt rusų karo laivų, – trumpai žvilgtelėjęs į salų pusę atsakė Baranovas. – Tai, kad Rusijos imperija su jūsų pagalba sparčiai stiprina savo padėtį Vladivostoke, japonams kelia rimtų abejonių dėl jų pačių saugumo. Todėl šis natūralus svetingumas yra tik iškabos dalis. Jie tikrai suka galvas, ko sosto įpėdinis ieško šiuose vandenyse.

– Ir aš manau, kad pasitikėti japonais šiuo metu būtų naivu, – lyg patvirtindamas kapitono nuogąstavimus tarė Volkonskis. – Aš pasiruošęs viskam.

 

Imperinis fonas

Antrąją žygio dieną Vidinės jūros labirintas susiaurėjo dar labiau. Dešimties laivų vorelė ištįso tris varstus – pradiniai laivai jau sukdavo už uolėto salos kyšulio, o rikiuotės galas dar tik artėdavo prie sąsiaurio įplaukos. Tokiam ilgam kūnui plaukti nakties metu buvo neįmanoma, nes kolonos viduryje einančios fregatos tamsoje nebūtų mačiusios ne tik japonų locmano garlaivio, bet ir paties flagmano „Pamiat Azova“ žibintų. Kolona neskubėjo, stengėsi plaukti tik esant geram matomumui ir šviesiu paros metu.

Kas pusvalandį kreiserio „Chrabrost“ tiltelyje budintis karininkas per žiūroną tikrindavo atstumą iki priekyje esančio šarvuočio „Admiral Nachimov“. Du kabeltovai. Ne daugiau ir ne mažiau. Admirolas Volkonskis reikalavo, kad mašinų skyrius reaguotų į kiekvieną priekinio laivo sraigto apsisukimą. Jei „Nachimovas“ sulėtindavo eigą prieš povandeninę seklumą, kreiseris turėjo akimirksniu numesti garo spaudimą, kad tūkstančiai pūdų plieno neįsirėžtų į priekyje plaukiančio laivo laivagalį.

O viršuje, flagmano „Pamiat Azova“ denyje, liejosi vynas, šampanas ir sakė. Nikolajus Aleksandrovičius su princu Jurgiu linksminosi, aplinkui skambėjo muzika, o jų juokas aidėjo virš ramaus Vidinės jūros vandens. Jaunajam sosto įpėdiniui tai buvo graži, gyva ir triukšminga kelionė aplink pasaulį. Tatuiruotės, japonų moterys, sakė, kortos ir juokas liudijo jo nerūpestingą gyvenimą.

Princas Jurgis, atsilošęs pintiniame krėslėje, gurkštelėjo iš mažo porcelianinio puodelio ir pašaipiai prisimerkė, stebėdamas, kaip jo pusbrolis dėlioja kortas ant nedidelio staliuko.

– Turiu pripažinti, Niki, tas tavo Nagasakio drakonas atrodo bauginančiai, – tarė aukštaūgis graikas, mostelėdamas ranka link apnuoginto Nikolajaus dilbio. – Tačiau tu vis tiek permokėjai tam japonų meistrui. Už tokius pinigus jis privalėjo nupiešti drakoną su trimis galvomis. Ir ta tavo mažoji lėlė Matsu... Ji juk liūdės ant krantinės, kol tu vėpsosi į Kioto vienuolynus.

Nikolajus Aleksandrovičius tyliai nusijuokė, nemesdamas kortų iš rankų. Jo balsas buvo ramus, aristokratiškai mandagus.

– Matsu gavo pakankamai imperijos aukso, Jurgi, tad turėtų neliūdėti bent iki kitų metų pavasario, – sosto įpėdinis pasiraitė marškinių rankovę, dar kartą šypsodamasis ir apžiūrėdamas meistrų darbą ant odos. – O drakonas tinka kuo puikiausiai. Be to, šią sakę geriame iš tavo sąskaitos dėl pralaimėtų lažybų, tad geriau mesk kortą. Rytoj būsime Kobėje, o ten, girdėjau, pirkliai ruošia tokius priėmimus, kad tavo Graikijos laivynas apie tai galėtų tik pasvajoti.

Jurgis garsiai nusikvatojo, o jo sunkus batas kaukštelėjo į medinį denį. Jaunuoliai tiesiog linksminosi, mėgaudamiesi šiltu gegužės vėju ir savo galybe. Nikolajaus elgesyje nebuvo rėkiančio kilmingųjų išdidumo – net su Volkonskiu ar flagmano kapitonu jis kalbėjo švelniai, su ta natūralia, ramia maniera. Tačiau už šio mandagumo slypėjo gili, imperinė arogancija. Tai buvo pasaulis, kurio sosto įpėdinis paprasčiausiai nepastebėdavo.

Jam buvo visiškai neįdomu ir svetima, kad už kelių metrų žemiau denio, tvankiuose laivo viduriuose, matrosai iki pusės nuogi mojuoja sunkiais kastuvais, mesdami anglies gabalus į spingsinčias pakurų angas. Tie žmonės lenkė nugaras, duso nuo juodų dulkių ir liejo prakaitą tam, kad dešimties laivų vilkstinė judėtų imperatoriškojo locmano nurodytu kursu. Nikolajui tai buvo tik fono triukšmas. Laivynas privalėjo plaukti, anglis privalėjo degti, o jis – džiaugtis jaunyste Tolimuosiuose Rytuose. Su jais buvo būsimasis caras, ir viskas čia aplinkui turėjo suktis tik pagal jo valią.

 

Tyla tarp pakurų ir šampano

Kreiserio „Chrabrost“ lazarete tas tolimas muzikos aidas iš flagmano pusės buvo beveik negirdimas. Čia tvyrojo sava tvarka. Naktimis, kai dešimties laivų kolona nuleisdavo inkarus ramioje salų įlankoje ir viršuje stojo ramybė, Jonas lėtai tvarkė instrumentus, o jo judesiai buvo mechaniški, ramūs. Vaikinas po truputį bandė dėlioti galvoje tas lietuviškas brolio laiško raides, kurias jam skiemenavo Hamiltonas. Skausmas dėl tėvo mirties niekur nedingo, tačiau dabar jis virto tyliu pasiryžimu. Kol eskadra žąsele sekė japonų vedlį per svetimos šalies vandenis, Jonas laivo prieblandoje pradėjo savo paties žygį – atgal link namų, kurių imperija iš jo atimti nebegalėjo.

Vasilijus užsuko į lazaretą vėlų vakarą, kai pirmojo mašinų skyvriaus pamaina baigė darbą. Jo veidas buvo pajuodęs nuo anglies dulkių, uniforminiai marškiniai prasmirdę tepalais ir degėsiais, o rankos drebėjo nuo sunkaus kastuvo kilnojimo prie tvankios pakuros. Jis sunkiai atsiduso ir atsirėmė į geležinę pertvarą, žiūrėdamas, kaip Jonas atsargiai vynioja švarius bintus į medinę dėžę. Po tos nakties pokalbio Nagasakyje Vasilijus daugiau nebejuokavo iš Jono raidžių.

– Viršuje jie vėl švenčia, – tyliai, užkimusiu balsu pratarė Vasilijus, nuspjaudamas juodą seilę į kampe stovėjusį kibirą. – Girdėjau, sosto įpėdinis su graiku kortomis lošia iš kažkokių brangių japoniškų vazų. O mes ten, apačioje, dūstam, kad katilai nenumestų spaudimo. Jei bent vienas laivas vorelėje pavėluos pasisukti – visa kolona užplauks ant seklumų.

Daktaras Hamiltonas pakėlė akis nuo savo medicinos žurnalo, įdėmiai nužvelgdamas pavargusį matrosą. Anglas gydytojas puikiai suprato tą didžiulę prarają, kuri skyrė flagmano šampano taures nuo juodo darbo prie laivo garo katilo pakuros.

– Laivynas yra didžiulis mechanizmas, Vasilijau, – ramiai ištarė Hamiltonas, padėdamas plunksną. – Kiekvienas varžtas turi likti savo vietoje, kad ir kaip stipriai viršuje spindėtų šviesos. Jonai, pasemk švaraus vandens, įpilk truputį spirito angliai nuo veido nuplauti ir paduok tą tepalą. Ant Vasilijaus veido matau nudegimą, reikia sutvarkyti, kol neiššoko pūslė. Juk rytoj ryte locmanas vėl duos ženklą pakelti inkarus.

Jonas nepratarė nė žodžio. Jis tiesiog priėjo, padavė Hamiltonui tepalą, o pats paėmė drobės gabalą, suvilgė vandeniu ir pradėjo valyti Vasilijaus nudegimą. Jonas pažvelgė į Vasilijų. Jų žvilgsniai akimirkai susitiko. Jonas pirmą kartą pats tvarkė Vasilijaus žaizdą. Vaikinams nereikėjo jokių ilgų kalbų – jie abu buvo to paties caro paimti mužikai, uždaryti plieniniame korpuse kitame pasaulio krašte, kol virš jų galvų vėjyje plevėsavo imperijos vėliavos. Jie rūpinosi vienas kitu.

Už apvalaus iliuminatoriaus tamsus Vidinės jūros vanduo buvo ramus kaip veidrodis, o aplinkui juodavo paslaptingi salų siluetai. Eskadra laukė aušros. Iki Kobės uosto ir išsilipimo į krantą liko viena diena.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS


LY5V QSL

Solar Data

Last Activity